Ežienės Fobės išbandymas tiltais

Tą popietę Pilarijus jau buvo nusidirbęs. Jis, pakonsultavo septynis gyvūnus ir svajojo nulėkti iki pamiškės krautuvės nusipirkti pas seną ūdrą ko nors skanaus, na, kad ir geros žuvies. O po to karčiamoje „Pas Kikilį“ pagriebti alaus ir grįžęs palaimingai vakaroti prie televizoriaus, balsuodamas už ką nors iš Žvėrelių šokių dešimtuko. Jam labai patiko, kaip šoka tokia nušviesinta pantera ir toks jaunas gepardukas.

Buvo jau beišlekiąs, kai prisiminė, kad yra susitaręs su ežiene Fobe! Ir kaip galėjo pamiršti, ežienė būtų jį gyvą suėdusi, jei būtų neradusi. Gal dėl to, kad jau metai, kaip Fobė vaikščiojo pas jį ir nesveiko, Pilarijus ir bus ją pamiršęs. Mat Fobė paniškai bijojo eiti per tiltus, tiltelius ir lieptelius, o tai darydama prakaituodavo, dusdavo, „mirdavo“, drebėdavo.

Bjauriausia buvo tai, kad netoli Pilarijaus namų tekėjo upelis ir, norint ateiti į konsultaciją, reikėjo įveikti lieptelį. Fobė niekaip negalėjo tam ryžtis ir pusę metų brisdavo per krūmynus bei kemsynus tolimiausiu keliu, priaugusiu velniažin ko, kol, susiplėšiusi gal šimtą pėdkelnių, ir, išsirovusi tiek pat spyglių, pasidavė. Ir va, jau keli mėnesiai eina liepteliu. Žinoma, Pilarijus už tai atsiima ir kiekvieną susitikimą kenčia visokius ežienės priekaištus, išvedžiojimus ir kaltinimus sadizmu. Bjauriausia, kad ežienės baimės visai nesidavė gydomos.

Fobė buvo dar jauna ežė. Prieš dešimt metų ji sėkmingai ištekėjo už labai žymaus visame miške ir gerai gyvenančio ežio. Jiems nieko netrūko, gyveno taip, kad visi pavydėjo visko. Tačiau prieš dvejus metus ežys nesėkmingai nukrito nuo bokštelio, iš kurio grožėjosi savo valdomis, lūžo stuburas ir sėdo visam likusiam gyvenimui į invalido vežimėlį. Ežienė iš pradžių rovėsi spyglius iš sielvarto, puolė į giliausią depresiją, o paskui aprimo, susitaikė su likimu, kad teks prižiūrėti ežį visą likusį gyvenimą, ir tapo labdaringos veiklos organizatore.

Prieš metus staiga ėmė bijoti eiti per tiltus ir todėl jautė krūvą nepatogumų, mat miškas buvo raizgyte išraizgytas upelių su tiltais ir liepteliais. Pilarijus su Fobe buvo daug ką apkalbėję, tačiau pasiekė tik tai, kad Fobė pradėjo vaikščioti lieptais, o ne brūzgynais, tačiau jai tai kainavo tiek daug pastangų, kad ateidavo pažaliavusi, perpykusi ir nelaiminga. Baimė jos neapleido, o aptikti jos priežasties kol kas nepavyko. Ir nors Pilarijui atrodė, kad jis vis dar nenuleido rankų, tai, kad Fobė jam šiandien išgaravo iš galvos, buvo rimtas signalas. Tuo tarpu Fobė, pažaliavusi nuo pastangų įveikti upelį, pagavo Pilarijų, beišeinantį, taigi ,galima sakyti, “nusikaltimo vietoje”:

- Čia dabar! Tai kur, brolyti, išsiruošei? Aš, galima sakyt, kaip kokia paskutinė kvaiša tiesiog keliais pas jį ropoju, o jis! Su terbele jau rauna, kurgi? Be ne „Pas Kikilį?“ Atgal!

Fobė, metus pavaikščiojusi pas Pilarijų, tapo labai karinga. Pilarijus manė, kad tik ėmusi reikšti savo pasipiktinimą Fobė pajėgia tverti sunkias, vienodas ir nuobodžias slaugos dienas.

- Sėskitės, Fobe, išties buvau pamiršęs, kad turite ateiti, turėsiu apie tai pagalvoti, o dabar pakalbėkim, ką tai, kad užsimiršau jums reiškia?

- Jūs tiesiog kiaulė, – Fobė pasruvo ašaromis, dažnai jai pykčio proveržius pakeisdavo ašarų upeliai. – Norite nusikratyti manęs, aš jau jums pakyrėjau su savo sapalionėmis. Bet man gana namuose ir vieno paršo, vaikančio mane ir amžinai besikabinėjančio. Aš juk taip stengiuosi jam palengvinti gyvenimą, beje, kaip ir jums, nes dėl jūsų sliuogiu per tą lieptą vaduodamasi mirtimi. Dieve, kada tam bus galas!

- Kam – jūsų baimėms ar slaugai?

- Kaip jūs drįstate, juk žinote, kad jei mano ežiui nutiktų dar kas nors – neištverčiau. Juk žinote, kad mudu geri bičiuliai, negalėčiau nė su niekuo taip nuoširdžiai pasikalbėti, nebent su jumis.

Pilarijus žinojo, kad Fobė myli savo ežį ir tikrai išgyventų jo netekusi, bet suprato, kad jaunai, gyvybingai ir simpatiškai Fobei turi būti labai sunku gyventi su neigaliu sutuoktiniu. „Kodėl dabar galvoju apie ežio mirtį? – pamanė Pilarijus, – kaip ši mintis gali būti susijusi su Fobės baimėmis ir tiltais?“

- Šiandien šliaužiant per tą lieptą pas jus kilo idiotiška mintis, kad jūs įpjovėt liepto lentą, jis sulūš ir aš tikrai įdribsiu. Nesąmonė visiška, bet taip maniau ir siutau ant jūsų nežmoniškai.

- Seniau niekad tokia mintis nebuvo kilusi... .

- Oi, kartą taip pagalvojau veždama ežį per parko lieptą: tada lenta sutraškėjo ir aš suabejojau, ar atlaikys lieptas vežimą.

- Niekada nesakėt, kad su ežiu važinėjatės per tiltus.

- Betgi tada dar aš nebijojau tų tiltų... . Man regis, pradėjau bijoti kaip tik po to pasivaikščiojimo po parką. Tai buvo labai seniai ir  kažkodėl dabar tas prisiminimas man atėjo į galvą. Pamenu, diena buvo labai sunki, nuvargau, kol viską sutvarkiau, kol padėjau ežiui apsivilkt, o , kol užkėliau jį ant vežimėlio, ir visai nusibaigiau. Tai buvo mūsų vestuvių diena, pamaniau, kad jau niekad nebeištekėsiu ir nebeturėsiu ežiukų... . Tada kaip tik trekštelėjo ta lenta...

Fobė nutilo, susimąstė, susigraudino.

- Kažką pajutot ...

- Dieve, Pilarijau, gėda tokias nesąmones ir sakyt. Pagalvojau labai baisų dalyką, keista, kad buvau visai tai pamiršusi, tik šiandien prisiminiau... . Pagalvojau, kad jei lūžtų lenta, kaip šveisčiau savo ežį velniop į vandenį su visu tuo prakeiktu vežimu, taip man viskas pakyrėjo, juk per jį, aš niekad neturėsiu ežiukų ir per jį susensiu jauna. – Fobės akys žaibavo, o lūpa drebėjo, taip ji buvo susijaudinusi ir pikta.

Pilarijus tylėjo, jis žinojo, kad dar keli susitikimai, ir Fobė pasveiks nuo savo baimių, nes prisiminė tą baisią mintį, kilusią jai einant per tiltą. Mintis buvo tokia nepriimtina, kad Fobė iškart ją pamiršo, liko tik išgąstis, „sukibęs“ su tiltu. Fobės sąžinė galėjo susitaikyti su tuo, kad ji bijo tiltų, bet negalėjo toleruoti minties, kad ji kartais taip pyksta ant neigalaus ežio, kad trokšta jo mirties.

- Pasakykit ką nors, Pilarijau, esu labai bjauri, ar ne? Juk ežys – geras mano gyvenimo draugas.

- Tiesa, bet tiesa ir ta, kad jums gali būti labai gaila ir pikta, kad negalit su juo gyventi visaverčio gyvenimo.

Fobė išėjo tyliai, kambaryje pasiliko jos liūdesys. Pilarijus suprato, kad niekur nebevažiuos. Išsikepė blynų, susirado pieno ir, susikuitęs fotelyje, pasirengė žiūrėti Žvėrelių šokių dešimtuką. Balsuosiu už gepardą – jis artistiškas ir seksualus, dar pagalvojo katinas.