Iltinas Smūgys

Tą dieną garsiai bumbsėdamas prie durų privažiavo prabangus automobilis atviru viršum. Muzika nutilo, ir katinas pamatė iš jos išlipantį sportišką, elegantišką, raumenim apaugusį vilką. Pasigirdo garsus beldimas į duris, ir jose įsirėmino savim patenkintas snukis.

- Ieškau tokio Pilarijaus, kur jį galėčiau rasti? – sugriaudėjo vilkas, dairydamasis aplinkui ir nė nematydamas duris atvėrusio katino.

Katinas paprašė užeiti ir prisistatė.

- Maniau, psichoterapeutai atrodo rimčiau, - nusivylęs leptelėjo vilkas, bet padavė ranką, ir Pilarijus pajuto, kaip trekštelėjo spaudžiamas jo sąnarys. „O Jėzau, - pagalvojo pilkis,- tai čia turbūt Smūgys Iltinas, girios viešbučio savininkas, neseniai susipirkęs geriausius miško plotus. Kas jį čia atvedė?“

Tuo tarpu Smūgys atsainiai apžiūrinėjo kukloką katino kambarį, kol galų gale klestelėjo į fotelį, užkėlė koją ant kojos ir ėmė ją supti. Pilarijus stebėjo nesvietiškai didelę odiniu batu apmautą Iltino pėdą, kuri tai priartėdavo, tai nutoldavo. Abu tylėjo ir laukė.

- Tai ką darysim, brolau? – iššiepęs iltis suurzgė Smūgys. Jis buvo nepratęs švaistyti savo laiko vėjais, ir dar labiau buvo nepratęs galvotim kad kažko reikia jam, o ne kitiems iš jo. – Pradėk, nedaug turiu laiko.

„Nuostabu“, pagalvojo katinas, „jis elgiasi taip, lyg aš būčiau prasikaltęs ir atėjęs pas jį pasiaiškinti“. Jausmas buvo ne iš maloniųjų, lyg kas speistų į kampą. Katinas pasidomėjo, kas nutiko, kad ponas Iltinas nusprendė kreiptis pagalbos pas psichoterapeutą.

- Nemalk šūdo!, - staiga suriko Smūgys, - jokios tavo š... pagalbos man nereikia, aš tokius kaip tu plikomis rankomis traiškau, velnias, taip ir maniau, kad nereikėjo čia trenktis. Ir nedrįsk galvoti, kad aš koks suknistas psichas!“

Katinas pajuto, kad jo viduriai užkaito, o pilvo presas, jei toks ir buvo, įsitempė. „Fui, kaip šlykštu, - dar spėjo pagalvoti, - regis išsigandau“.

- Tu ką, manai, geriau gyvenimą išmanai nei aš? Gali man ką nors naujo pasakyti? Pažiūrėk į save, aptekęs lašiniais, kažkokioj skylėj tūnai ir vaizduoji guru. Dėjau aš ant tavęs ir tavo mokslų, tu mano ilties nevertas, aš tokius pragarus praėjau, kol įgijau tai, ką turiu. Niekas manęs negali mokyti, supratai?, - vilko gauruota ranka pakibo virš pilkio akinių.

- Aš ir neketinu tamstos mokyti. Nesuprantu, kodėl pirmą kartą mane matydamas kalbatės su manim taip, lyg būčiau jums skolingas ar ką pridirbęs? Turiu įtarimą, jog atsiimu už kažką kitą, ant ko labai siuntate. Iltinas išsišiepė ir kiek nurimo.

- Gerai, jau, gyvenk. Neturiu aš ant ko siusti, reikalų krūva, o šita kalė man dirbt neduoda, susikaupt negaliu, turiu jos ieškoti, surasiu – užmušiu.

- Kokia kalė?

Smūgys rėkdamas papasakojo, kad buvo susiradęs tokią vilkę, su kuria visai neblogai gyveno, kuriai nieko netrūko, nes visko, ko norėjo, jo manymu gaudavusi. Į snukį, kai sunervuodavo, irgi, bet ne tame esmė. Esmė tame, kad ta kalė, po vieno tokio nedidelio barnio prieš savaitę ėmė ir pradingo. Paliko raštelį, kad sudie, išvykau su kitu, manęs neieškok. Ko jai, gyvatei, trūko? Smūgys putojo, trankė kumščiu į fotelį, lakstė po kambarį, jis nesuprato, kaip jį tokį gerą, pajėgų, viską galintį Iltiną galėjo palikti kažkokia eilinė vilkė, kokių tik ir laukiančių jo, Iltino, pilna visuose pakampiuose.

- Ko spoksai ir tyli gudriai, ką? – galų gale atsisuko jis į Pilarijų, - dirbk savo darbą galų gale!

- O taip, - atsiduso katinas, nusiėmė savo akinius ir ėmė juos valytis, - dabar geriau suprantu, kodėl mane taip puolat, atrodo, gaunu už tą vilkę, kuri Jums buvo tokia svarbi...

- Nė velnio ji man bl... nesvarbi, tokių, kaip ji, tūkstančiai!

- Jei taip būtų, nešūkautumėt čia dabar, o ramiai sėdėtumėt su kita arba lakstytumėt po girią bumsėdamas.

- Tu , ištukęs debile, ką tu išmanai apie tai kas man svarbu, kas ne?

- Nepradėkit. Geriau pagalvokit, dėl ko Jums taip sunku įsileisti mintį, kad vilkė, kuri jus paliko, buvo jums svarbi, gal dėlto, kad skaudu?

- Žiūriu į tave ir galvoju, iš kur tu toksai kvailys atsiradai? Ką tu išmanai apie skausmą.

- Nemažai, bet aš galvoju, dėl ko jums taip svarbu mane suniekinti ir sumenkinti, gal Jūs norit, kad aš pajausčiau tai, ką jautėt Jūs, kai pamatėt tą sumautą raštelį?

Kambary kurį laiką tvyrojo pauzė. Smūgys lėtai stojosi, ir Pilarijus pašiurpęs pagalvojo, kad jei dabar Iltinas nesusivaldys, tai jis gaus į snukį, ir akiniams bus galas. Apie visas kitas pasekmes nenorėjo nė galvoti. Tačiau vilkas tik staigiai pasisuko ir sustūgęs žiebė į fotelio atramą. Senas fotelis tuo ir geras, kad greitai nelūžta. Toks judesys atvėsino Iltiną, kuris žnegtelėjo atgal į fotelį ir tykiai prisipažino.

- Tiesą sakant, jaučiuosi labai šūdinai. Aš netikėjau, kad Gaurė (toks buvo vilkės vardas) taip man padarys. Mylėjau tą kalę... . Manęs dar nė viena nėra palikus, patikėk, turėjau jų daug, pilki. Keičiau kaip kojines. Supranti, - vilkas kelis kartus sau trinktelėjo per krūtinę, - va čia skauda, taip skauda, kad nors stauk. Tu teisus, tas raštelis mane pribaigė. Gal turi išgert?

- Darbo metu negeriu, ir klientams nesiūlau, - tarstelėjo katinas.

- Man tavo darbą dirbt. Sėdi sau ir tyli. Gerai, sakyk, ką man dabar daryti? Nors ką tu man, Smūgiui, gali naujo pasakyti, viską aš ir taip žinau.

- Tai ką pats sau patartumėte?

- Eisiu, gerai prisigersiu, po to išlėksiu kur, kokią kalę pakabinsiu, o jei tą suskį, kuris su mano Gaure tąsosi, sutiksiu, varysiu į snukį, o po to žiūrėsiu, manau, ji grįš, kur ji ras geriau?

Kurį laiką Iltinas dar kurpė tolesnį veiksmų planą, o kai aprimo, vėl išsišiepė ir draugiškai patręškinęs katinui ranką atsisveikino.

- Nepyk, brolau, kiek pašėlau čia pas tave, jei ko reiks, užsuk, išgersim.

Bumbsėdamas ir riaumodamas Smūgys nurūko, o katinas pasijuto išvargęs.

Yra gyvūnų, kuriems psichoterapijos nereikia, jiems reikia išsikraut, susigalvot naujos veiklos, galų gale prisigert. Artimiesiems juos pakęst sunkoka, todėl Gaurę suprast galima, užkniso jis ją, bet kol jie jauni ir sveiki ir gali susigalvot, kaip savo galios jausmą palaikyti, jie gali kalnus nuversti. Toks tas Iltinas, tikėkimės, daugiau nepasirodys.

Staiga katinas panoro pasišnekėt su kokiu nors paprastu gyviu, todėl sėdo ant dviračio ir nurūko pas savo seną draugę bebrę kortom palošt, brendžio išlenkt ir ramiai pasėdėt, be muštynių ir riksmų.

(atgal)