Kalėdiniai triušio Gabrieliaus kankinimai

Katinas Pilarijus buvo tik paršliaužęs iš girios parduotuvių, kur pirko Kalėdų dovanas milijonui savo giminaičių. Buvo pervargęs ir suprakaitavęs, mat vilko visa tai per du kartus, ir dar į kalną. Todėl nė kiek nenustebo pamatęs triušį Gabrielių, kuris įslinko panašiai šlapias ir suplukęs, nešinas dviem ryšiais dėželių ir maišelių.

Gabrielius lankėsi pas katiną jau pusę metų. Jis buvo labai pavyzdingas šeimos tėvas, atsidavusiai mylėjo savo žmoną Zuzą ir mažąjį Zuzuką. Bėda ta, kad jis labai stengėsi būti geras ir pavyzdingas, atsakingas ir rūpestingas, visiems įtikti ir nė vieno nenuvilti. Taigi kartkartėmis patrūkdavo nuo tokių pastangų. Tas trūkis pasireikšdavo įvairiai, bet dažniausiai triušiui prasidėdavo migrena, tada jis imdavo vemti, po to sutrikdavo virškinimas ir pradėdavo viduriuoti.

Per pusę metų darbo pas Pilarijų Gabrielius jau buvo supratęs, kad šios jo ligos yra ne infekcijos, o susikaupusių ir užspaustų išgyvenimų padarinys. Iš triušio snukio buvo aišku, kad „pareina migrena“.

– Šventas Dieve, Pilarijau, tuoj apsivemsiu, duok man greičiau stiklinę vandens. Aš ilgai taip netempsiu, užversiu kanopas, regis, ne tik apsivemsiu, bet ir apsitriesiu.

Triušis dūsavo, spaudė letenomis tai galvą, tai pilvą, buvo matyti, kad nerimas jį visiška pribaigs.

– Nagi pažiūrėkime, kas gi tamstą taip sunervino?

– Ai, nenoriu net kalbėt. Vakar sužinojau, kad per Kalėdas važiuosim pas Zuzės tetą. Ta energinga triušė kviečia visą triušyną nuo pirmos iki penktos kartos pas save, tokį daro lyg giminių suvažiavimą. Kokio ten velnio nemačiau? Šimto metų sulaukusių bedančių, išplikusių prosenelių? Jėzau, kai pagalvoju, kaip man ten bus, jaučiu, kad tuoj tuoj vemsiu.

– Ir kaip ten jums žada būti? – ramiai paklausė Pilarijus.

– Bjauriausia, kad dvi dienas iš eilės turėsiu visiems šypsotis, klausinėti apie sveikatą ir pasakoti, ką gera nuveikiau per šiuos metus. Pamenu Zuzos tėvo šešiasdešimtmetį... Po to renginio, kur turėjau visiems parodyti, koks puikus esu žentas, vos nenudvėsiau, gulėjau paslikas visą savaitę.

Kai pagalvoju, kad tik atvykus Zuzos tėvas tvos man per nugarą ir lieps susiversti pusę stiklinės degtinės dėl drąsos, o po to purtys ir stvarstys mane, mėgins pargriaut rodydamas, kad jis dar ne sutrešęs kelmas... Siaubas, jis tai daro iš begalinės meilės mums, bet man tai visai nejuokinga.

Praėjusį kartą nuo tokio galynėjimosi man nukrito akiniai – juk jie kainuoja 500 Lt. O visi sustoja aplink ir juokiasi! Eina šikt... O po to pribėga gal septyniolika tetų – aš jų net vardų neatsimenu – ir visos taikosi pakštelt į lūpas. Vienos dantys nuo ilgalaikio morkų graužimo buvo tiesiog rudi, o ant kitos smakro pūpsojo velnias žino iš kur atsiradus dygi karpa. Aš, aišku, šypsojausi, bet po penkioliktos senos triušės man norėjosi išnykt, o ji tiesiog verkė iš susijaudinimo, kad galų gale pamatė Zuzytės vyrą.

Po to prasideda pyplių armija. Supraskite, aš labai myliu savo Zuziuką, bet negaliu gi mylėt armijos giminaičių. Pusę baliaus vienas jų jojo man ant kelių ir tampė ūsus. Šūdas, negalėjau nei valgyt, nei kalbėt, tik žiūrėt į jį ir plerpt kartu su juo vaizduodamas motociklą. Visiems kažkodėl buvo labai linksma, o ypač to parplio motinai, kuri džiaugėsi, kad aš jos sūnui kaip tikras tėvas, nes nuosavo jis, matai, neturi. Bet kodėl man tai turi rūpėt?

– Ir kodėl jums tai rūpi? – įsiterpė Pilarijus.

– Na, kaip kodėl? Negaliu pasirodyti chamas ir mesti vaiko nuo kelių, jei jam reikia tėviškos globos! Negi sunku – ne kasdien tai darau.

Tai dar ne viskas, Pilarijau, juk prasideda giminių šokiai. Klausykit, tai jau visiškas siaubas! Kas sumanė tą polką su ragučiais? Stengiausi jos išvengti, nes žinau, kuo tai baigiasi, todėl slinkau tyliai durų link. Bet kur tau, prie manęs prišoko vieno triušio žmona, sverianti gal kokius 200 kg, blizgėdama nuo prakaito, ir dūrė į mane tais dviem pirštais. Ką aš turėjau daryt – šypsotis ir vaizduot, kad esu sužavėtas? Negaliu net prisimint, kas buvo po to, polka niekada nesibaigė, „triušė 200“ švokštė kaip garvežys, net tempo nemažino, paskui buvo duota komanda: merginos į vidurį, vyrukai susikabina rankomis ir jas kelia. Po tos polkos jau norėjau kam nors snukį išdaužyt...

– Bet turbūt šypsojotės, – pastebėjo kvatodamas Pilarijus.

– Šaipotės? Suprantu, kad viskas dėl to, jog noriu būti geras, bet man atrodo, kad kitaip manęs nieks nepastebės, užmirš ir paliks. Nekenčiu to jausmo. Vienintelis būdas, kurį žinau, kaip būti reikalingam, tai stengtis daryti tai, ko kiti iš manęs nori, ir gana. Pavargau... Bjauriausia, kad pats kišu galvą į kilpą. Niekas neverčia mūsų ten važiuoti, ir Zuza sako: jei nenori – nevažiuokim. Bet aš negaliu, turiu sugebėti visa tai pakelti, nes kitaip būsiu tik paprastas, eilinis, triušis.

– Ir kas baisaus būti eiliniam triušiui?

– Noriu, kad Zuzukas žinotų, jog jo tėtis viską gali, visiems padeda, visais pasirūpina.

– Ir po to savaitę vemia ir viduriuoja.

– Taip, tai negerai... Norėčiau būti per Kalėdas namie ir kad ateitų tik keli artimi draugai. Bet ką pasakys uošviai, tetos, giminės?

– Ir ką jie pasakys?

– Na, pasakys, gaila, kad Gabrieliaus ir Zuzos nėra, na... Nežinau ką, turbūt greit mus pamirš ir plieks tas savo polkas toliau. Bjauriausia, kad pamirš, o aš negaliu jiems to leisti.

Gabrielius dar ilgai ginčijosi pats su savimi. Pilarijus tylėjo, o praėjus 50 minučių tarė:

– Regis, labai sunku susitaikyti su tuo, kad nebūsit kiekvienose vestuvėse jaunikis ir kiekvienose laidotuvėse nabašnikas. Bet dabar mūsų pokalbio laikas baigėsi. Linksmų švenčių!

– Tai ką man daryt? – dar klyktelėjo triušis.

Pilarijus neatsakė, triušis išėjo supykęs, kad jam teks rinktis pačiam. Pilarijus nujautė, kad turės praeiti dar koks pusmetis ar net metai, kol Gabrielius pajėgs atsisakyti savo noro būti supermenas ir taps paprastu triušiu.

Ko gero, tai geriausias linkėjimas švenčių proga: „Būkime paprasti triušiai, katinai, paršeliai ir visi kiti gyvūnai.“