Triušio Gabrieliaus bėdos
Kartą viename miško pakraštyje gyveno toks pūkuotas pilkas katinas Pilarijus. Buvo jis eilinis gatvės katinas, mėtytas, vėtytas, priemiesčiuose gyvenimo patirtį kaupęs ir galų gale į katinus išėjęs gyvūnas. Matyt, turėjo jis kažką gero savo genuose, nes sugebėjo prasimušti į mokslus ir dar ne bet kokius, o tuos, kurie kaip magnetas traukia visokio plauko gyvenimo sužalotus gyvius –psichoterapiją. Pilarijus ilgokai krimto tuos mokslus, kankinosi ir džiaugėsi jais, kol pajuto galįs savo profesine ir gyvenimo patirtimi pasidalyti su kitais. Tuomet ir susirentė pamiškėje namelį su akį traukiančia iškaba – „Psichoterapijos kambarys“.
Kurį laiką miško žvėrys ir paukščiai žvairakiavo į tokį netikėtos paskirties namelį ir jo gyventoją. Taigi Pilarijus turėjo
marias laiko, todėl sodino salotas, kasė tvenkinėlį ir skaitė knygas. Laimei, jis turėjo kantrybės laukti ir sulaukė...
Vieną ankstų rytą prie durų išdygo visiškai susinervinęs, susmukęs ir sutrikęs triušis.
- Gabrielius, - prisistatė.
- Prašom, kuo galėčiau padėti? – sumurkė pilkis.
Ir tada triušis išklojo istoriją, kurią ilgai slėpė nuo kitų. Mat prieš kokius penkerius metus Gabrielius vedė visai malonią triušę Zuzą ir iškart susilaukė dar mielesnio triušiuko – Zuzuko. Viskas būtų buvę nepaprastai gerai, jei ne triušio nervai. Kuo labiau triušiukas augo, tuo labiau tėvas jaudinosi. Jis troško, kad triušiukas būtų laimingas, o laimingas jis galėjo būti tik visą laiką būdamas su mama ir tėte. Triušė Zuza iš pradžių labai džiaugėsi tokiu netikėtu tėvo rūpestingumu. Bet laikas bėgo, o Gabrielius mažojo niekur vieno neleisdavo ir visaip šio veiklą ribojo. Zuzukas, aktyvus, smalsus mažas triušiukas, labai norėjo kieme su kitais triušiukais žaisti ir net į triušių darželį eiti, bet tėtis buvo nepermaldaujamas, jis negirdėjo nei mažojo prašymų, nei žmonos priekaištų. Zuza nejuokais supyko ir ore pasklido skyrybų kvapas. Štai tada triušis persigandęs patraukė į pamiškę pasiguosti. 
Išklausius triušio, katinui jo nejuokais pagailo. Gyvūnas labai kankinosi.
- Gal, pone Gabrieliau, galėtumėte pasakyti, kodėl Jūs bijotės leisti savo sūnų į triušių darželį?
Gabrielius sudejavo:
- Zuzas jausis labai vienišas, jam bus baisiai liūdna. Stovės vienas kur kampe, norės verkti, bet negalės, nes kiti triušiukai ims iš jo šaipytis. O pamatę, koks jis jautrus, skriaus, atiminės žaislus, pravardžiuos, - juk žinote, kokie tie vaikai žiaurūs. Zuzas to neištvers, o manęs ten nebus ir negalėsiu jo apginti.
Tada Pilarijus pasiteiravo:
- Sakykit, iš kur Jūs taip gerai žinote, ką triušiukas išgyvens ir jaus? Pasakojat taip, lyg ką panašaus pačiam būtų tekę patirti.
- O kaip gi! Kai aš mažas buvau, tėvas pradingo, mama susirgo. Aš turėjau eiti į triušių darželį vos tik pramokau šnekėt. Ten stovėdavau vienas, bijojau kitų triušiukų, verkiau, bet manęs niekas negalėjo apgint, paguost, nes nieko šalia nebuvo.
Bepasakodamas Gabrielius tiek susijaudino, kad ėmė ir apsiverkė. Pilarijus tylėjo, jis mąstė apie tai, kad triušio Gabrieliaus viduj iki šiol gyvena vienišas, išsigandęs, nuskriaustas ir paliktas triušiukas, kurio niekas negirdėjo ir nepaguodė, nes per savo suaugusių gyvūnų rūpesčius neturėjo kada. Gabrielius suaugo, bet vis dar bijo savo vaikystės skausmo ir mato tas baisybes, kurias pačiam teko kęsti. Ir - o varge! Dažniausiai taip gyvenime ir būna! Lygiai taip pat, kaip niekas jo negirdėjo, jis negirdi ir savo triušuko poreikių: būti su kitais, žaisti, draugauti.
- Pone triuši, aš manau, kad Jūsų patyrimas labai skiriasi nuo Zuzo patyrimo. Jis turi abu tėvus, pasirengusius jam padėti. Jūsų vaikas – tai ne Jūs. Jis nori džiaugtis su kitais triušiukais ir yra tam pasirengęs, bet Jūsų skauduliai neleidžia jums matyti savo vaiko poreikių. Deja, jame Jūs matote save patį, nuskriaustą mažąjį Gabrielių, kurio man nuoširdžiai gaila.
Triušis Gabrielius susimąstė. Kadangi jis buvo mokytas ir supratingas triušis, tai sugebėjo įžvelgti aukso grūdą katino žodžiuose ir nusprendė, jog bus geriausia, jeigu jis ateis pas Pilarijų išlieti savo skausmą, kuris tebegyvena jame nuo vaikystės. Triušis pamąstė, kad šis pilkas katinas, nors ir ne pats simpatiškiausias sutvėrimas pasaulyje, bet, ko gero, galėtų suprasti jo užslėptas senas godas.
Eidamas namo triušis švilpavo, jis džiaugėsi „Et, tas suknistas, storas pilkis gal ir ne toks beviltiškas, kaip pasirodė. Ir aš šiandien visai nieko vyras!“
Tuo tarpu Pilarijus prisipylė sklidiną taurę raudono vyno ir vakarodamas galvojo, kaip dažnai gyvūnai priskiria ir mato kituose tai, ko patys savyje negali priimti. Štai kad ir Gabrielius negalėjo leisti sau pajusti patirtos nuoskaudos, paliktumo ir apleistumo siaubo. Toks įsitikinimas gerokai iškraipė jo suvokimą ir darė žalą santykiams su sūnum ir žmona. Tačiau Gabrielius šaunuolis, jis sugebėjo tai įvardinti ir, atrodo, rado jėgų keistis. Tuo tarpu gyvenime ne visada gyvūnai pajėgia savo iškraipymus pamatyti. Pavyzdžiui, kad ir pusbrolis senasis katinas Rudas yra nepajudinamai įsitikinęs, kad visi aplink yra persiutę, kerštingi ir pasiruošę kenkti. Deja, jis nėra toks supratingas, kad pastebėtų, jog tai jis pats kiekvieną rytą prikrauna krūvą prie žąsies Franės šiltnamio; iškapsto pelės Genės gėlyną ir pjauna visus rudus kačiukus, kurie tik išdrįsta praeiti pro jo tvorą.