Skruzdė Zacharija

 

Skruzdės Zacharijos motinystės spindesys ir skurdas

Zacharija buvo tobula skruzdė: liekna, pasitempusi, dalykiška, nepakeičiama vadybos specialistė, nors jau ne pirmos jaunystės, dažnas jai daugiau trisdešimties neduodavo. Ji neslėpė, kad viską, ką turi, pasiekė savo begalinio atsidavimo darbui ir tikslui dėka. Zacharija gyveno laikydamasi tikslaus ritmo: dieta, gimnastika, darbas iki vėlaus vakaro, namų ruoša, savaitgaliais - laisvalaikis su šeima. Laisvalaikis, beje, buvo tikslus kaip laikrodis ir iš anksto parengtas. Paprastai jau pirmadienį sūnus ir vyras žinodavo, ką „šeima“ yra nusprendusi veikti. Problema atsirado tada, kai Zacharijos sūnus Darbas (skruzdė ilgai rinko vardą savo vienatiniam vaikui, siekdama suformuoti jo ateities vertybes) pats panoro spręsti, kaip jam leisti laisvalaikį. Skruzdėlys jau buvo sulaukęs septyniolikos metų ir pradėjo galvoti, kad jam geriau sėdėti prie kompo, nei eiti pas ponus Bimbalus arba ponus Žiogus pietauti.  Zacharija manė kitaip, todėl skubiai ėmė ieškoti psichologinės pagalbos nesusipratusiam jaunuoliui.

-                      Ponas Pilarijau, aš trumpai išdėsčiau savo reikalą ir dabar norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie tai, kaip galime atvesti į protą mano sūnų.

-                      Pirmiausiai pabandykite papasakoti, kas turėtų būti kitaip, kad jūs manytumėt, jog jūsų sūnus yra atvestas į protą? – paklausė pilkis, beveik neturėdamas vilties išgirsti ką nors gero.

-                      Ar aš nepakankamai aiškiai suformulavau? – skruzdė kilsterėjo antakius ir keliskart nužvelgė Pilarijų aukštyn, žemyn. Katinas pasijuto nejaukiai ir kažkodėl prisiminė, kad vienas letenos nagas nuo keptuvės grandymo yra nulūžęs, todėl skubiai jį paslėpė. “Fu, kodėl taip darau?“- dar spėjo pagalvoti.

-                      Kartoju dar sykį: mano sūnus Darbas yra pernelyg užsidaręs ir užsispyręs. Pastaruoju metu jis vis labiau įsitraukia į virtualų pasaulį ir užsiiminėja niekais. Tokio amžiaus jaunuolis turėtų lavinti komunikacinius sugebėjimus ir domėtis politinėmis bei ekonominėmis šalies aktualijomis. Tai pravers jo tarptautinio verslo studijoms. Todėl manau, kad jam reiktų padėti atstatyti ryšį su žmonėmis, pamokyti jį reikšti savo nuomonę apie pasaulio įvykius, dalyvauti diskusijose. Ką galėtume dėl to padaryti? Aš pasiryžusi vykdyti jūsų nurodymus, jei jie pasirodys tinkami.

-                      Ar Darbas nori studijuoti tarptautinį verslą? – kvailai paklausė Pilarijus.

-                      Tai ir taip aišku, nes šios studijos yra pačios perspektyviausios.

-                      Atleiskite, o kaip jums yra aišku, kad jis to nori? Ką turite galvoje sakydama „ir taip aišku“?

-                      Nesuprantu, kas jums neaišku? Man aišku viskas, aš domėjausi, aiškinausi apie studijų kokybę įvairiose aukštosiose mokyklose ir man yra aišku, kas mano sūnui yra geriausia. Manau nesustokime prie neesminių dalykų, nes laikas eina, o nei jūs, nei aš jo neturime per daug. Už pusės valandos turėsiu vykti į svarbų susitikimą

-                      Pilarijus jautė, kad turi pasakyti kažką nepaprastai protingo, bet nieko neįstengė sugalvoti. Jis jautėsi mažas ir nereikšmingas su visais savo jausmais, norais ir išgyvenimais. Būsena buvo labai šlykšti: „Vaje, man visai nėra vietos šalia tos skruzdės, jei tik mano nuomonė neįtiks Zacharijai, aš žuvęs, sudirbs mane kaip avį. Kodėl kaip avį, o ne kaip grybą, šunį ar dar ką nors? Jėzau, kas per nesąmonės lenda man į galvą? Ir kodėl aš žuvęs? Kas ji man tokia?“ 

-                      Atsiprašau, atsakymo laukiu jau tris minutes ir pradedu galvoti, kad gal be reikalo ėjau pas jus, savo klientams aš išdėstau verslo planą nedelsdama, kai tik išgirstu užmanymus. – Ji padarė nedidukę pauzę ir matydama, kad katinas ir toliau sėdi lyg suparalyžiuotas, užvertė akis į lubas ir demonstratyviai ėmė barbenti pirštais į rankinę.

Pamažu Pilarijus atgavo žadą.

-                      Paaiškinkite, kodėl jūs manote, kad Darbui naudingiau eiti pas Bimbalus ir Žiogus, nei sėdėti prie kompiuterio? Kiek tiems Bimbalams metų?

-                      Nesuprantu, ką tai turi bendro su mano problema, bet atsakysiu: Bimbalas yra nusipelnęs profesorius, jis, žinoma, garbaus amžiau, todėl Darbui būtų ko iš jo pasimokyti, profesorius padeda mano firmai atsiųsdamas ne vieną klientą. Žiogai yra stambūs verslininkai, nuo jų investicijų daug kas priklauso, ir Darbas galėtų pasimokyti strateginio mąstymo...

-                      Atleiskite, nutrauksiu, kol kas išgirdau tik tai, dėl ko jums naudinga svečiuotis pas garbius ponus, bet nei vieno žodžio apie Darbo interesus, ar jūs pasidomėjote, ko nori jis?

-                      Tai neturi jokios reikšmės, apie jo ateitį sprendžiu aš, jis dar per jaunas ką nors planuoti, todėl ir norėčiau jūsų patarimų, kokius žingsnius man siūlytumėt.

-                      Na ką gi, patarsiu: pirmiausiai būtų svarbu palikti Darbą ramybėje, nes sutinku su jumis ne apie jį čia kalba. O antra, patarčiau jums skubiai pradėti ilgalaikės terapijos kursą, kurios metu mokytumėtės girdėti ir jausti kitus gyvūnus.

-                      Turbūt iš proto išėjote, aš pakankamai gerai tvarkau savo gyvenimą ir nieko jame nenoriu keisti.

-                      Tuomet turime problemą, nes siekis priderinti pasaulį tik prie savęs nėra visai sveikas, sutikite, jūs gi protinga skruzdė.

-                      Nejau jūs norite pasakyti, kad aš stengiuosi priversti Darbą daryti tai, ko noriu aš?

-                      Būtent tai aš ir noriu pasakyti, jūs mane gerai supratote.

-                      Manau, aš veltui gaištu laiką. Nemanau, kad tai blogai, nes viskas, ką duodu savo šeimai, yra geriausia, ką galima šiais laikais įgyti, Matyt jūsų kompetencijos per maža tai suvokti, atleiskite, - ir Zacharija pradėjo stotis. 

-                      Minutėlę, - sulaikė ją Pilarijus, - ponia, niekas neabejoja jūsų gebėjimu gauti ir duoti tai, ką jūs norite duoti. Mano kompetencijos pakanka atkreipti jūsų dėmesį, kad bėda yra tame, jog jūs nesidomite ar tai, ką siūlote, domina kitus ir kaip gyvūnai šalia jūsų jaučiasi? Kada paskutinį kartą teiravotės, kaip jaučiasi jūsų vyras ar sūnus?

-                      Apie vyrą nėra ką čia kalbėti, jis turi džiaugtis, kad su juo gyvenu, o dėl darbo..., aš nelabai turiu laiko gilintis į tai, kaip kas jaučiasi, esu per daug užsiėmusi....

-                      Ponia, man regis, kad jei pasiteirautumėte savo septyniolikmečio sūnaus, kaip jis jaučiasi svečiuose pas Bimbalus ir Žiogus ir ką galvoja apie jam numatytą gyvenimo planą, ir jeigu jis išdrįstų jums atsakyti atvirai, nežinotumėt, ką su tuo daryti ir kaip reaguoti. O jums nėra nieko baisiau kaip nežinoti.

-                      Jūsų nuomonės aš neklausiau, - nukirto išdidžiai Zacharija.

-                      Atsiprašau? Dešimt minučių atgal prašėte patarimų bent du kartus. Gal tiesiog mano nuomonės, jei ji jums nepatinka, nenorite girdėti. Tai paaiškina dėl ko Darbas pasirinko virtualią erdvę. Jei ir jo nuomonei šalia jūsų nėra nei mažiausios vietos, jam nieko kito nelieka, kaip tik bendrauti su kompiuteriu, ten jis gali būti tuo, kuo nori jis.

Zacharija sėdėjo iškaitusi kaip žarija. Pilarijus – susinervinęs ir pastiręs, bet nors ir buvo labai sujaudintas tiek Darbo tiek Zacharijos sunkumų bent jau nesijautė avimi. Žinoma, išdidumas Zacharijai neleis tartis dėl pagalbos dabar, įdomu ar ji, pergalvojusi viską, kreipsis kada nors vėliau?

 

O KAIP ATRODO JUMS MIELI SKAITYTOJAI?

 

 

Pagarbiai,

 

Pilarijus