Ar verta kreiptis pagalbos

Psichologė psichoterapeutė A. Nemanienė

Specialistai neretai tarp savęs kalba: „Ateinantys į psichoterapiją žmonės iš tiesų yra gerokai sveikesni, nei tie, kurie tvirtina nė iš tolo nežiūrėsiantys ton pusėn.“ Arba bent jau taip retkarčiais pasvarsto.

Jei tame yra tiesos, kodėl psichoterapija vis dar turi tokią stigmą? Kodėl vis dar nerimaujame, kad kas nors sužinos, kad lankomės konsultacijose? Kodėl sprendimas ieškoti pagalbos laikomas silpnumo ženklu, o ne asmeninės galios ir teigiamų nuostatų požymiu?

Kodėl žmonės vengia psichologų konsultacijos ir nesinaudoja psichoterapijos teikiamomis galimybėmis? JAV atlikti tyrimai rodo, kad net turėdami galimybę gauti nemokamą psichoterapinę pagalbą, beveik 70 procentų žmonių, turinčių psichologinių sunkumų, vis tik ja nesinaudoja.

MITAI. Kai pokalbis netikėtai pakrypsta psichologinių problemų ir psichologų pagalbos link, iš savo pašnekovų išgirstame bent vieną iš tokių „griežtų“ nuomonių, kuriomis jie ne tik išsako savo asmeninę nuomonę, bet pateikia „ekspertų“ išvadas, bei siekia įtikinti jomis aplinkinius. Prisiminkime, kokios tos “tikrosios tiesos“:

"Aš sau geriausias psichologas".

(Suprask: viską žinau ne tik apie save, bet ir apie kitus, bei apskritai apie visus žmones. Saugokitės tokių „psichologų“- jie labiau mėgsta auklėti, nurodinėti, nei klausytis ir suprasti, ką kitas žmogus jaučia).

"Psichoterapeutai patys turi problemų, kurių nesugeba išspręsti. Jie patys ligoniai".

(Suprask: visi tie, kurie prasideda „psich...“ – sutrikę. Na, nebent domėtis vidiniu žmogaus gyvenimu – liga. Visi psichologai sprendžia gyvenimiškas problemas, išgyvena sunkius laikotarpius. Deja, supratimas apie gyvenimą nedaro jo paprastesnio, kaip ir žvaigždės astronomui yra gerokai sudėtingesnis reiškinys, nei eiliniam praeiviui.)

"Psichologai manipuliuoja klientais, kad tie ilgai vaikščiotų ir mokėtų jiems nemažus pinigus".

(Suprask: jie moka valdyti kitus ir tuo naudojasi. Jokia psichoterapija neužvaldo žmogaus, nemažina jo savarankiškumo, o moko jį pasikliauti savimi. Tiesa, kartais tam prireikia netrumpo laiko. Kita vertus, jei susitinkate valandai per savaitę, per metus susidaro vos keliasdešimt valandų, o mokytis tenka visiškai naujų dalykų: kitokio požiūrio į save ir aplinkinius, atpažinti ir suprasti jausmus. P.S. Jei neramu, ar terapeutas elgiasi etiškai, pasidomėkite, kokiai profesinei organizacijai jis priklauso, ir pagal kurį etikos kodeksą dirba)

"Psichoterapija skirta kvailiams".

(Suprask: protingi žmonės ten nesikreipia. Labiausiai nerimą kelia būtinybė pripažinti, kad nebegali tvarkytis be pašalinės pagalbos, o kai kurioms asmenybėms tai blogiau už pačias problemas. Labiausiai kenčia žmonės, kurie buvo auklėjami pasikliauti tik savimi, neužkrauti savo rūpesčių kitiems, ir giriami už tai, kad nesikreipė pagalbos. Čia susidaro užburtas ratas – darosi pernelyg sunku su viskuo tvarkytis vienam, bet net mintis ateiti konsultacijai kelia papildomą gėdos jausmą.)

"Išsikalbėti aš galiu ir savo draugais (mama, vyru, sese, broliu ir pan.)"

(Suprask: psichologai reikalingi tik vienišiems, o aš turiu artimųjų, kurie kalbasi su manimi už dyką ir be jokių apribojimų. Kartais tai puiku, bet kartais tai gali tapti tikras vargas artimiesiems, iš kurių tikimasi tik palaikymo, pritarimo, patarimų, ką daryti. Psichologas skiriasi tuo, kad jis stengiasi pamatyti tai, ko nemato ne tik pats žmogus, bet ir šalia jo esantys žmonės, kuris gilinasi ne tik į kliento problemas, bet ir siekia suprasti, kodėl jos kyla, ir ką reiktų keisti, kad ateityje būtų kitaip.)

"Prie psichoterapijos priprantama taip, kad paskui nebegali pats spręsti, kada ją baigti".

(Suprask: jei pateksi į „jų“ spąstus, prarasi gebėjimą mąstyti, spręsti, jausti. Beje, taip kalba nemėginę terapijos arba ją pradedantys. Žmonės, pradėję nuoširdžiai domėtis savimi, savo gyvenimu, nesijaučia valdomi, kontroliuojami. Net jei psichoterapija nėra lengvas ir malonus užsiėmimas, procesas pasirodo esąs vertingas ir suteikiantis naują prasmę kasdieniams dalykams. Tačiau atsisveikinimas – būtina terapijos dalis, kuri neišvengiamai ateina.)

„Ten, "Vakaruose“ kiekvienas turi savo psichoterapeutą ir užuot pasikalbėję šeimose, iškart lekia konsultuotis".

(Suprask: psichoterapija tėra tuščias laiko švaistymas ir visko pertekusių turtuolių pramoga. Tačiau realybė tokia, kad psichoterapija nėra malonus ir lengvas laiko leidimas, todėl į ją ateina žmonės, prieš tai išmėginę daugelį kitokių būdų tvarkytis. )

"Lietuvoje nėra gerų psichoterapeutų, nes niekas jų čia neruošia".

(Deja, kol kas valstybės politika palieka psichoterapinę, tai yra nemedikamentinę, pagalbą privačioms įstaigoms, kuriose už paslaugas tenka mokėti patiems klientams. Matyt, simptomatiška, kad psichinė gerovė nelaikoma sveikatos apsaugos dalimi, o tik bereikalinga prabanga. Kita vertus Lietuvoje dirba nemažai psichoterapeutų, gavusių išsilavinimą užsienyje, rengiama daug psichoterapijos mokymo programų, kai kurios iš jų suteikia universitetinius kvalifikacijos pažymėjimus.)

"Buvau pas vieną psichoterapeutą, jis man tik išrašė vaistų, o aš nenoriu gerti vaistų".

(Nors jau nemažai rašoma, daugelis žmonių vis dar painioja šiuos psichinės sveikatos specialistus: psichiatrus, kurie dažniausiai gydo medikamentais, psichologus, kurie gali konsultuoti, atlikti psichologinius testus, ir psichoterapeutus, kurie turi būti baigę 5- 6 metus trunkančias podiplomines studijas, priklauso kuriai nors profesinei organizacijai, nuolat kelia kvalifikaciją ir gydo „pokalbiu“)

Iš tiesų, neigiamų nuostatų ir įsitikinimų yra galybė, tačiau daugiausiai jie slepia daugeliui būdingą nerimą dėl psichoterapijos. Šis nerimas susijęs tokiais sunkumais:

1)      baimė pajusti gėdą,

2)      neigiamas psichoterapijos stereotipas,

3)      baimė keistis,

4)      baimė susilaukti neigiamo vertinimo iš aplinkos

5)      nemaloni ankstesnė patirtis, kai teko susidurti su psichinės sveikatos specialistais

6)      nenoras atskleisti neigiamą asmeninę informaciją – tiek apie save, tiek apie savo artimuosius. Beje, kalbėjimas apie skaudžius dalykus gali dar labiau sustiprinti prastą savijautą, nors ilgainiui tai kaip tik ir teikia palengvėjimą.

Kaip bebūtų, psichoterapija suteikia galimybę naujai pažvelgti į save ir savo sunkumus, o svarbiausia - moko padėti sau pačiam geriau jaustis sudėtingame pasaulyje.