Geismų tramvajus arba žąsies silpnumo šaknys
Kadangi lauke jau buvo žvarboka, Pilarijus pasikūreno židinį ir klausydamas malkų traškėjimo ėmė laukti naujos pacientės. Pereitą savaitę jam paskambino prislėgtas Žąsinas Naivutis ir norėjo užrašyti konsultacijai savo žmoną Geismuolę, kurią jau kuris laikas kankino panikos priepuoliai.
Pilarijus paprašė, kad paskambintų pati Geismuolė, juk ji ne maža mergaitė, o suaugusi žąsis ir pati gali išsakyti savo pageidavimus. Nors Žąsinas protestavo, kad jo Geismuolė yra pernelyg išsigandusi ir drovi, kad tą galėtų padaryti, katinas nenusileido ir po kelių dienų Geismuolė, nors ir labai silpnai gagendama, bet susitarė susitikimo laiką.
Žąsinai vėlavo jau 10 minučių, ir katinas ruošėsi eiti grėbstyti lapų, kai suskambo varpelis. Pilarijus išvydo jaudinantį vaizdą: Žąsinas laikė glėbyje beveik jau alpstančią, bejėgę, kančioje paskendusią Žąsienę. Beje, kažkas tame buvo keista, tik pilkis negalėjo suprasti kas, kol suvokė, kad Geismuolės bejėgystė buvo labai gracinga, jaudinanti, elegantiška. “Puikus spektaklis” - pagalvojo katinas. Naivutis, paskendęs prakaite, jau norėjo įvilkti savo gražuolę į kabinetą, tačiau Pilarijus paprašė jo pasilikti ir uždaręs duris, pasiūlė Žąsienei užeiti ir patogiai įsitaisyti fotelyje. Kaip ir tikėjosi, Geismuolė, pati to nejausdama, žvitriai linguodama klubais nuplaukė prie fotelio ir, žavingai prisėdusi, įsmeigė į Pilarijų savo gundančias, pusiau primerktas akis. Kadangi katinas tylėjo, Žąsienė padarė sekantį manevrą ir giliai atsidususi šiek tiek palinko į priekį, atidengdama giloką iškirptę, o matydama, kad ir tas nedaro efekto, užkėlė koją ant kojos taip, kad apsinuogino jos grakšti, stambi, viliojanti kulšis. Jos akys išliko kenčiančios ir naivios. Kainas pajuto šilumą apatinėje kūno dalyje, jo galvoje ėmė skrieti nepadoriausi seksualinio turinio vaizdai. “Gundo ji mane, gyvatė, bet jei pasakysiu jai, kad ji tai daro, ir paklausiu kodėl, apkaltins priekabiavimu, taigi sugadinsiu kontaktą, ir pokalbis nueis šuniui ant uodegos”. Todėl pilkis kaip visada santūriai paklausė:
- Kas atsitiko ir ko norėtumėt?
- Aš, - dejuodama lyg dainuodama prabilo žąsis, - bijau.... . Negaliu viena niekur išeiti, tik su Naivučiu. Tai labai negerai, nes jam darbas trukdosi, bet jis taip mane myli, kad daro viską, kad tik pasijausčiau geriau. Suprantat, kai tik turiu kur nors išeiti, apima toks silpnumas, pradedu tankiai kvėpuoti, širdelė tik muša, muša, regis tuoj nukrisiu, jūs gi matėt, vos atėjau čia.... - Žąsienės kvėpavimas padažnėjo, o krūtinė ėmė ritmingai kilnotis, ji pakėlė sparnus ir ėmė jais vėduotis. – Karšta pas jus, ... arba mane vėl apima silpnumas, padėkit, nebežinau, kas darosi, gal galėtumėt stiklinę vandens?
Katinas suprato, kad savo seksualiu silpnumu Geismuolė siekia kontroliuoti padėtį ir nukreipti jo dėmesį nuo tikrosios problemos, tačiau savo pastebėjimais nenorėjo jos iš karto gąsdinti, todėl atnešė vandens ir paklausė, kada pirmą kartą užėjo jai toks silpnumo priepuolis.
Pasirodo, tai buvo prieš mėnesį. Žąsienė niekur nedirbo, nes Naivutis galėjo sau leisti tokią prabangą išlaikyti savo brangenybę. Brangenybei, nors nieko netrūko, sėdėti namie buvo labai nuobodu, o vaikščiojimų į visokius grožio centrus neužteko, nes būdama labai graži ir labai pasirengusi, neturėjo ką žavėti. Kadangi Naivutis jau seniai buvo sužavėtas, Geismuolės nebedomino, jis jos nežadino, veikiau nervavo savo gerumu. Tą dieną Naivutis pasiėmė Geismutę į vieną prabangų balių. Geismutė jaudinosi, nes labai norėjo ne tik būti gražia, bet gražiausia, taigi buvo dirgli ir nepakanti. Pobūvio metu ją pastebėjo toksai labai žymus aktorius Povas Arogantas ir net pakvietė šokiui. Jam besibaigiant, Geimuolę ir ištiko pirmasis silpnumo priepuolis, ji tiesiog pajuto, kaip ėmė tirpti sparnai ir kojos, širdis lipti iš krūtinės... Kas buvo po to, ji neatsiminė, tik prasimerkė skendėdama palinkusio virš savęs Aroganto glėby... .
- Mačiau akies krašteliu ir kitus susirinkusius, visi nuščiuvę stebėjo mus, regis, tai tęsėsi amžinybę, o salė sukosi, silpnumas nepraėjo.... . Pamačiau bėgantį prie manęs Naivutį, tas Žąsinas kaip visada viską pagadi...., oi, norėjau pasakyti, sutvarkė. Jis parvežė mane namo ir labai rūpinosi, bet dabar kai tik pagalvoju, kad reiktų eiti iš namų, kaip mat netenku jėgų.
Pasakodama Geismuolė buvo žavinga, nei kiek nepanaši į nugeibusią ar persigandusią žąsį, atrodė, lyg šoktų viliotinį. “Super žąsis ir vargšas, kvailys Naivutis”, pagalvojo Pilarijus, tai jam reiktų psichoterapijos, tačiau susikaupęs paklausė:
- Jus turėjo jaudinti tai, kokį poveikį galit padaryti aplinkiniams.
- O taip, man net nesmagu, kad gyvūnus taip veikia mano pasirodymai, ypač pateles, žinot, jos tokios pavydžios! Aš juk nieko nedarau, ką aš galiu padaryti, kad patinai tik ir stebi mane, net baisu. Geismuolė su siaubu pažvelgė į Pilarijų, bandydama iššifruoti, kaip gi jis, kaip patinas, į ją žvelgia.
- Tai gal jus ne tik jaudina, bet ir gąsdina jūsų seksualumas. Jūsų patrauklumas jums kelia didelį pasitenkinimą ir tai suprantama, bet jūsų troškimai, kad jumis žavėtųsi, komplikuoja santykius su kitais. Iškyla nesutarimai su kitomis patelėmis, atsiranda pavojus įsitraukti į nesantuokinius ryšius ir susipykti su Naivučiu. Jūs, kaip protinga Žąsienė, turbūt mažiausiai to norėtumėt, bet matyt, jūsų santuokoje jums daug kas pabodo. Geismuolė staiga žiauriai nukaito ir virto purpurine, tačiau mažiau geidulinga žąsimi. Žvelgė į Pilarijų tiesiai ir aštriai.
- Tai kodėl tada mane ištinka toks silpnumas, kai tik kur nors susiruošiu paįvairinti sau gyvenimą?
- Matyt, silpnumas jus saugo nuo dar „baisesnių“ dalykų, kuriais galėtumėt pasaldinti sau gyvenimą. Naivutis tarsi spyna saugo jus nuo jūsų geidulių ir noro „nueit į kairę“, nes silpnumo akimirką jūs išsikviečiat jį budėti šalia, ir taip gaunat meilės įrodymų, kurių trokštat. Iš kitos pusės, kaip tik Naivutis ir trukdo jums paįvairinti gyvenimą kokias nors kitais susižavėjimais, todėl ir atsiima savo, kai turi palikti darbus ir bėgti pas jus. Jūs suprantat, kad taip trukdot jam dirbti, bet turit gi kaip nors savo nepasitenkinimą juo išreikšti.
Pilarijus šypsojosi, žąsis jau nebevaidino miegančiosios gražuolės, laukiančios bučinio. Ji paklausė, ar negalėtų ateiti ir daugiau pasišnekėti apie savo silpnumą, Pilarijus sutiko. Jis matė, kaip Geismuolė stipriu žingsniu išsklendė pro duris ir užsigalvojusi, todėl net nepastebėjusi Naivučio patraukė keleliu pamiškės link. Naivutis išprogino akis, negalėdamas patikėti, kad tai jo mirštanti gulbė! Jis pasileido iš paskos ir... oi jo joi! Geismutė pastebėjo savo vyrą ir akimirksniu susvyravo, vos spėdama įsikibti į jo sparnus. Jos galva bejėgiškai, bet labai gracingai loštelėjo, o vienas sparnas atkrito atgal. Pilarijus kvatojo, tikrai, įpročiai taip greit nesikeičia...
(autorės piešiniai)