Gervė, kuri buvo panaši į uodą

Pilarijus ką tik buvo pakūręs židinį ir smagiai gurkšnodamas rytinę kavą klausėsi ugnies traškėjimo. „Dievulėliau, kaip gerai gyvent“ - dar spėjo pagalvoti pilkis, kai išgirdo beldimą. Į trobą įėjo dvi: pražilusi, nusidirbusi gervė ir... Akimirką katinas nepatikėjo savo akimis: prieš jį stovėjo ir iš viršaus žemyn žvelgė milžiniškas uodas. „Po velnių! Kaip išsigandau, juk tai perkūdusi gervė, tikras Helovynas!“. Gervaitę Smilgą, atlydėjo susirūpinusi teta, kuriai atrodė, kad dukterėčia rimtai serga. Dukterėčiai atrodė kitaip, tačiau ji leidosi įkalbama ateiti pas Pilarijų, pasikalbėti apie tai, kodėl negavo solinio vaidmens sportinių šokių grupėje. Mat dėl to mama buvo labai ja nusivylusi. Pilarijaus nugara nubėgo šiurpuliai, atrodė, kad jis kalbasi su būtybe iš ano pasaulio, tokia nutolusi, šalta ir neprieinama atrodė Smilga. Įspūdį stiprino iš kūno likęs tik skeletas, o iš plunksnų – kažkokios atplaišos. Pilkis, pasitelkęs visą savo vaizduotę, negalėjo patikėti, kad gervaitė askritai galėtų šokti: ji turėtų sutrupėti vietoje.

-  Kaip manote, Smilga, kodėl šokių vadovė neleido jums šokti pagrindinio vaidmens?

-  Turbūt mano šlaunų apimtis vis dar per didelė. Bet kai numesiu dar du kilogramus, vėl būsiu pirma, kaip pereitais metais. Mano mama labai norėjo, kad būčiau šokėja, bet buvau tokia bjauriai putli vaikystėje, todėl ji labai išgyveno ir vedė pas visokius gydytojus, jai būdavo net gėda prieš drauges turėti tokią drimbą. Mano mama yra nepaprastai daili, prieš dešimt metų ji buvo gervių grožio karalienė, tėvelis ant rankų ją nešiodavo ir vadindavo „savąja plunksnele“. Manęs jie abu gailėdavo, kai matydavo, kaip aš skrendu. Juk aš vienintelė jų dukra ir tokia nevykėlė, mergaičių grožio konkurse pereitais metais buvau tik antra. Teta sakydavo, kad buvau visai normali gervė, kaip ir jos vaikai, bet ką ji išmano apie grožį ir eleganciją, žinote, tokia nudirbtom rankom, suvargusi patelė. O kaip jų šeima valgo, klaiku žiūrėti, mamytę visuomet supykindavo pas juos užėjus.

Pilarijus paklausė visų reikalingų klausimų ir sužinojo, kad Smilga jau seniai viską, ką suvalgydavo, išvemdavo, ir tam, kad pašalintų „purvą“ iš savęs, nuolat vartojo laisvinamuosius. Nuo mėsos ir saldumynų ją tiesiog pykindavo, todėl jau neatsimena, kada juos valgė. Per dieną ji sulesdavo septynis grūdus, tris stiebus salotų ir dar kažkokių sulčių. Be to, ji bėgiojo krosus rytais ir nuožmiai sportavo. Jos svajonė buvo būti tokia pat lengva kaip mamytė. Trūko visai nedaug, bet kažkodėl ėmė nesisekti šokti, kitos paukštės greičiau judėjo, ne taip greit pavargdavo. Nors šokių vadovė liepė jai nueiti pas gydytoją, gervaitė buvo tikra, kad tai dėl to, kad jos šlaunys vis dar per storos, juk ir mamytė vesdavo ją pas gydytoją, kai kas nors jai nepatikdavo. Beje, Smilgos tėveliai retai būdavo namie, jie taip mylėjo vienas kitą, kad visą laiką abu keliaudavo, o kai grįždavo namo, pagirdavo Smilgą, kad ji tokia savarankiška, valinga ir tvirta. Smilga svajojo, kad per koncertą tėveliai pamatys, kaip ji skrenda ir labai ją mylės, didžiuosis ir daugiau niekada nebesigėdys savo drimbos, bet va, ji negavo solinio numerio, todėl turi dar labiau susiimti ir numesti dar du kilogramus nuo šlaunų. Pilarijus suprato, kad gervaitė rimtai serga ir tuoj numirs nuo išsekimo, jei nebus paguldyta į specialią gydymo įstaigą ant kalnelio, kur gydėsi daug įvairių miško gyvūnų. Jis taip pat suprato, kad Smilga nė už ką nepripažins serganti, nes yra nekritiška savo būklei. Mat kai pilkis užsiminė, kad priežastis, dėl ko Smilga negali šokti, yra jos išsekimas dėl badavimo, ši pašiaušė kelias likusias savo plunksnas, ėmė įtarinėti katiną susimokius su prasčioke jos teta. Gervaitė užsisklendė savy ir tapo atšiauriai neprieinama, tuo tik patvirtindama, kaip giliai yra sutrikus. Ji pati negali savimi pasirūpinti, todėl Pilarijus pasikvietė „prasčiokę“ tetą, kuri atrodė vienintelė toje šeimoje dar nesusipykusi su protu.

-  Kuo jūs vardu? – paklausė Pilarijus, sodindamas nors ir suvargusią, bet vis dar į paukštį panašią gervę.

-  Vargo Bitė, - atsakė toji, - ar labai blogai su mano dukterėčia?

-  Taip, labai. Ir jei jos nepradėsit gydyti, jos gyvybei gresia pavojus.

-  Bet gal jūs galėtumėt jai padėti?

-  Ne, aš negaliu, bet įstaiga ant kalnelio gali.

-  Jos tėvai niekada nesutiks jos ten paguldyti, jie įžymūs žmonės, jiems labai svarbi jų padėtis visuomenėje, nežinau, kas bus, kai jiems grįžus iš šiltųjų kraštų tą pasakysiu.

-  Pasakykit, kad jie turi nedidelį pasirinkimą ir turi nuspręsti, kas jų įvaizdžiui labiau tinka: nuo išsekimo numirusi dukra ar dukra, besigydanti ant kalnelio. Jei jiems kas nors dar bus neaišku, galite atsiųsti pas mane.

-   Bet gal pati Smilga gali susiimti...

-   Ne, pati Smilga nieko negali, kaip tik pasyviai nusižudyti, ji nėra pajėgi savimi pasirūpinti, nes yra labai apleistas ir rimtai sergantis vaikas.

- Bet man labai neramu, ir iš vis kodėl aš turiu jais visais rūpintis, - sušnypštė Vargo Bitė.

- Labai geras klausimas, jei nerasite į jį atsakymo pati, irgi ateikite pasišnekėti, o dėl nerimo, patikėkite, tai pats adekvačiausias jausmas šioje situacijoje, man irgi neramu dėl Smilgos, ir jei jums pavyks sukelti šį jausmą jos tėvų širdy, būsit nudirbusi gerą darbą.

Pilarijus atsisveikino, židiny ugnis buvo prigesusi, širdy suknista. Tačiau prisiminęs, kad vis tik gyvenimas yra ne tik liūdnas, bet ir šmaikštus, užsidėjo kaukę ir nubėgo pas savo pusbrolį. „Ot išgąsdinsiu tą subingalvį tyliai prisliūkinęs prie lango!“ Vien nuo tos minties katinas vos neprileido į kelnes iš juoko.