Istorija apie varnaitę Spūdę

Tą dieną Pilarijus baigė dirbti su triušiu Gabrielium (žr. istoriją Nr.1.), kuris lankėsi reguliariai, kai  prie slenksčio pamatė tvarkingą, jauną, stropią banko darbuotoją varnaitę. Iš snapo atrodė labai susirūpinusi, bet tvardėsi, nes buvo išauklėta nerodyti nieko, kas guli ant širdies. Varnaitė Spūdė nešiojo didelius akinius, kuriems kiekvieną kartą kristelėjus juos taisėsi ir atsiprašinėjo. Beje, atsiprašinėjo ji dėl visko: kad užkliuvo, kad atėjo dviem minutėm vėliau, kad per garsiai truktelėjo kėdę - ir, kas baisiausia, darė tai nesustodama, greitakalbe. Katinas ir pats ėmė bijoti padaryti ką nors ne taip, pavyzdžiui nutraukti Spūdės tiradą. Vis tik jis čia buvo šeimininkas, taigi ryžosi pasiteirauti, kuo galėtų būti naudingas.

- Žinote, gėda net kam pasakyti, bet aš ėmiau visur vėluoti, nes negaliu laiku išeiti iš namų, o man taip svarbu viską ir visur padaryti laiku, o dar tokį svarbų darbą dirbu, banke,... – Spūdė paskendo žodžių jūroje, ir Pilarijus pajuto, kad turi ją kažkaip susemti, todėl paklausė, kas jai trukdo laiku išeiti iš namų.

- Ogi dujos!, - šūktelėjo varna, bandydama pagauti krentančius akinius, ir atsiprašė, - ar įsivaizduojat kaip tai baisu, jei kas sužinotų, iš gėdos nuplikčiau.

Katinas jau ėmė galvoti, kad Spūdė ko gero gadina orą, bet paaiškėjo tikroji priežastis. Pasirodo, varnaitė visą laiką nerimauja, ar tikrai užsuko dujų čiaupą išėjusi iš namų, todėl turi grįžti ir patikrinti, bet kai tik užrakina duris, tos nelemtos abejonės verčia ją vėl grįžti ir tikrinti dar ir dar.

- Tai kažkoks nesibaigiantis košmaras, tos dujų rankenėlės jau ėmė vaidentis ir naktį, vakar kėliausi tikrinti, padėkit, nes man galas, galvoje tiktai dujos, o juk dirbu tokį atsakingą darbą... – ir Spūdė vėl paleido žodžių tvaną. Pilarijus vėl numetė jai gelbėjimosi ratą paklausdamas, kada gi tai prasidėjo?

-         Atsiprašau, - Spūdė išsitraukė baltą nosinukę ir brūkštelėjo per išrasojusį snapą. Ji labai stengėsi, ir katinui pagailo šios stropios, be galo įsitempusios, gerą išsiauklėjimą puoselėjančios varniukės. - Turbūt prieš kokius tris mėnesius, tada man viskas ėmė sprūsti iš rankų.

-         Tai papasakokite, kas jūsų gyvenime vyko prieš tris mėnesius?

-         Visai nieko ypatinga. Žinote, aš prieš metus ištekėjau už labai mielo varnaičio, ir mums gerai sekasi, mes pasiėmėm paskolą ir nusprendėm suręsti savo gūžtą. Žinote, ji bus labai graži, bet statybos vis nesibaigia, ir laikinai turėjom persikelti pas vyro tėvus, gal tik kokiems pusei metų, taigi, prieš tris mėnesius atsikraustėm į tėvų gūžtą, ji labai didelė, erdvi, o senieji varnai be galo mieli. Senasis Kranklys yra profesorius, jis visą laiką dirba bibliotekoje, ir jam negalima trukdyti, o varnienė tokia linksma ir guvi paukštė, labai mus myli, dėl mūsų galima sakyti gyvena, net užleido didijį kambarį... - Spūdės akiniai kristelėjo, ji atsiprašė, o Pilarijus pasinaudojęs proga įsiterpė ir paprašė papasakoti, kaip Kranklienė myli ir padeda savo marčiai.

Ir Spūdė papasakojo, kaip senoji mėgsta bendrauti. Vos tik Spūdė grįžta iš darbo, Kranklienė kviečiasi ją į virtuvę gaminti ko nors skanaus. Kulinarijoje ji neprilygstama, todėl diena iš dienos varniukė yra priversta mokytis minkyti, kepti, raikyti, trupinti ir džiaugtis „moterišku artumu“. Svarbu stengtis nustebinti vyrus karališka vakariene ir išmokyti varniukę visų kulinarijos paslapčių. Iš pradžių gerai išauklėta Spūdė uoliai griebėsi mokytis. Bet vos tik ji paimdavo peilį mėsai pjaustyti, kai Kranklienė visu snapu šypsodamasi parodydavo, kaip iš tikrųjų turi būti pjaustoma mėsa, vos tik jaunoji imdavo plakti kiaušinius, senoji griebdavo mikserį ir draugiškai rodė, kaip iš tikrųjų jį reikia laikyti ir taip be galo: morkos turi būti ne kubeliais, o šiaudeliais pjaustomos, o bulvės - ne pinigėliais, o į  keturias dalis. Prieš pat vakarienę Spūdė jau būdavo visai susigraužusi, pervargusi, nebenorėdavo nei valgyti, nei kalbėti, bet kadangi buvo gerai išauklėta, tai iškilmingai tiekdavo patiekalus profesoriui Krankliui ir savo vyrui Trankliui, o visi aikčiojo, koks puikus marčios ir anytos tandemas. Pilarijui jau darėsi bloga nuo virtuvinės Spūdės „laimės“ ir norėjosi tą sugniužusią varniukę gerai sukrėsti.

-         Kaip jaučiatės pasakodama šią istoriją? – paklausė jis.

-         Atsiprašau, tiesą sakant labai stengiuosi...

-         Aš klausiu kaip, jūs jaučiatės, kai va jau trys mėnesiai taip stengiatės, - ramiai varė savo pilkis.

Spūdei vėl nusmuko akiniai, ir ji tyliai brauktelėjo balta nosinuke ašarą, riedančią per snapą, kurią reikėjo žut būt paslėpti, nes verkti prie pašalinių reiškė būti labai nekultūringai. „O varge, - pagalvojo Pilarijus, - Varniukės jausmai visai užspausti!“

-     Kaip gi Jūs pykstate, Spūde?

-         Atsiprašau?... Neišgirdau.

Katinas tylėjo. Jis žinojo, kad Spūdė puikiai išgirdo, tik buvo nepratus apie nemandagius jausmus kalbėtis.

-         Na, šiaip aš nepykstu, - pasakė varniukė ir nutaisius griežtą veido miną pridūrė, - nes tikros varnos yra aukščiau pykčio.

-         Iš kur tą šlamštą traukėt!, - nesusiturėjo pilkis, nes visas tiesiog virė. Dažnai taip būna, kad psichoterapeutai jaučia tai, ką bijo pajausti jų pacientai.

-         Nuo pat vaikystės man mama sakė, kad jei nori būti padori varna, turi pakilti aukščiau to purvo. Net kai tėvas trypdavo nagais ir plakdavo sparnais, mama stovėdavo tiesi kaip styga, aštriai sučiaupusi snapą, bet man taip neišeina, aš ..., - ir Spūdė ėmė verkt...  Ir buvo ko.

-         Mieloji Spūde, ar Jūs nemanot, kad Jūsų įkyrios mintys, atsiradusios, kai apsigyvenot pas anytą ir ėmėt mokytis kulinarijos ir moteriško artumo, yra kažkaip susiję su jausmais, kurių stengiatės nejausti, nes taip išmokot vaikystėje?

-         Nejau galvojate, kad aš pykstu ant savo anytos, ir stengiuosi to neparodyti?

-         Labai tiksli mintis gimė Jūsų galvoje, regis stengiatės, kad pro Jūsų proto čiaupą neprasiveržtų jokia „negera“ mintis, joks susierzinimas. Juk tai labai panašu į pastangas sekti, kad nenutekėtų dujos. Tačiau Jums darosi vis sunkiau laikyti užspaudus ir kontroliuoti savo nepasitenkinimą. Manau, kad įkyrus poreikis tikrinti dujų čiaupus, Jums padeda, nes galite laikas nuo laiko nuleisti „gazą“. Juk tam, kad patikrintumėt, ar tikrai užsukot dujas, turit iš pradžių jas atsukti, ar ne? Vadinasi, dalį savo piktumo išleidžiat, o po to iškart užsukat? Gal vertėtų pagalvoti, kaip savo nepasitenkinimą atpažinti ir kaip išmokti jį išreikšti labiau suprantamu būdu.

Spūdė rimtai susidomėjo pilkio išvedžiojimais ir nutarė, kad ateis dar kelis kartus ir mokysis atpažinti  ir išreikšti savo pyktį. Pradžiai to pakaks, pagalvojo Pilarijus išlydėjęs varniukę. Po to sukikeno į saują, „Na ir protingas tu katinas, pilki, ar ne?“ Čia pat susitvardė, nes kartais ir jis turėjo minčių, kad per daug džiaugtis savo sėkme nesveika, nes tuoj imsi ir prisidirbsi.