Kūno ir kraujo ryšys arba kaip Perekšlė rūpinosi Raibute
Daina Natkevičienė
Tą vakarą katinas Pilarijus ruošėsi kepti kiaušinienę, kai jo dėmesį patraukė vieškeliu besiritantis dulkių kamuolys. Geriau įsižiūrėjus galima buvo pamatyti dvi būtybes: viena jų buvo visiškai užgožus pirmąją, o toji su visa pasipriešinimo jėga arė dirvą, kas ir buvo dulkių priežastimi.
„Košmaras“, - pagalvojo Pilarijus, ar tik ne kulinarijos šefė Perekšlė tysia savo atžalą Raibutę. Perekšlė garsėjo tuo, kad kur tik pasirodydavo užimdavo nepaprastai daug vietos ir kalbėdavo tiek daug ir garsiai, kad niekas negalėdavo įsiterpti, todėl vengdavo ilgiau užsibūti šalia. Aišku, ji to nepastebėdavo, nes beveik niekad neatsimerkdavo, mat jai pakako ir vidinio žvilgsnio į save.
Triukšmingai įgriuvusi į katino psichoterapinį kambarį, ji pranešė, jog Raibutę teks gydyti, nes ši įsistatė užraktą, ir dabar niekas į jos laktą negali užeiti be Raibutės leidimo.
- Kas iš jūsų būsite paciente? – paklausė savitvardos neprarandantis Pilarijus.
- Žinoma, Raibutė, - kvarktelėjo motina višta ir jau žiojosi užtvindyti kambarį skundais, kai katinas paprašė ją palaukti už durų. Tai buvo taip netikėta Perekšlei, jog ji net atsimerkė ir tai ką ji išvydo, jos nei kiek nedžiugino. Katinas atrodė nuožmus ir nepermaldaujamas ir tik viena guodžianti mintis, jog jo griežta ranka atves į protą Raibutę privetė ją palikti patalpą.
Tuomet prasidėjo Raibutės spektaklis. Ši kategoriškai atsisakė sėstis, nes atėjusi čia ne savo noru, taigi jei kažkokiam aptriušusiam katinui norisi su kuo nors šnekėtis, tai tegu ir šnekasi su jos rėksne motina, į kurią, kaip prisiekė Raibutė ji niekados nebus panaši. Kaip tik besakant paskutinę frazę Raibutė užsimerkė ir tapo tikslia tik mažesnių gabaritų savo motinos kopija.
Katinui visai nesinorėjo stoti į kovą su Raibute, o mažoji kaip tik šito ir laukė, nes kasdien treniruodavosi su motina. Pasipūtusi jauniklė jį erzino ir jam magėjo išspirti ją pro duris, tačiau prisiminė esąs psichoterapeutas, todėl tik tarstelėjo:
- Raibute, pasakyk man nors vieną priežastį dėl ko aš turėčiau norėti su tavim kalbėtis labiau nei tu su manim? Nesuprantu, kaip tave tokią ūgtelėjusią vištą Perekšlė galėjo atvilkti jėga? Jei tikrai būtum užsispyrusi, būtum nėjusi, todėl gal ir tu kažko norėjai čia ateidama?
Raibutės kaktoj įsirėžė abejonė. „Kodėl šitas nutukęs katinas nieko iš manęs nenori ir manęs nelaiko?“ Ji buvo įpratusi „bėgti“, nes tuomet ją „gaudydavo“, tada ji galėdavo bėgti dar labiau. Žinoma, kaip tik dėl to, kad jos motina bėgo paskui ją visur ir visada, ji ir įsitaisė užraktą, bet įprotis provokuoti pašnekovus gaudynėm, o po to juos atstumti išliko. Tačiau katinas paskui ją nebėgo ir vištukė mažumą sutriko. Staiga ji pajuto, jog negali tiesiog išeiti trenkus durimis, nes jos nieks negaudys, bet ir pasilikti išdidumas neleidžia. Iš tos įtampos net išraudo....
- Jei jau lieki, tai prisėsk, - pakvietė katinas.
Taigi Raibutė netikėtai pačiai sau prisėdo ir ėmė šnekėti, ir šnekėjo tol, kol suprato, kad nieko blogo, kai tau 15 metų norėti privatumo ir užsirakinti savo kambaryje, kai norisi pabūti vienai. Žinoma, kartais galima užsirakinti ir tam, kad paerzintum Perekšlę, kuri, kai jai sakai žodžiu, kad paliktų tave ramybėje, negirdi, nes yra įsitikinusi, kad, „Raibutė + Perekšlė = vienas kūnas ir kraujas“, todėl jokių paslapčių tarp jų būti negali. Raibutė suprato, kad tokiais atvejais pykti yra sveika ir net būtina, tik kol kas negalėjo paaiškinti, dėl ko jai taip svarbu, kad Perekšlė ją gaudytų. Tačiau laikas pokalbiui baigėsi.
Tuomet į kambarį įvirto Perekšlė ir įrėmusi didelę krūtinę į Pilarijų pareikalavo atviros ataskaitos apie judviejų pokalbį, nes „tarp mūsų su Raibute nėra jokių paslapčių“. Pilarijus pajuto jog ėmė dusti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, o siaubą keliantis jausmas, jog „Perekšlė + Pilarijus tuoj taps vienu kūnu“ augo. Tą akimirką jis labai gerai suprato Raibutę ir vėl prisiminė esąs psichoterapeutu:
- Ponia, aš esu tikras, kad kiek norės apie mūsų pašnekesį jums papasakos pati Raibutė. Dabar gi mūsų laikas baigėsi.
Šį sakinį Pilarijui teko pakartoti dar kelis sykius, kol ponia višta, dabar jau visiškai atsimerkusi paliko psichoterapijos kambarį. Katinas grįžo prie pradėtos gaminti kiaušinienės ir stebėjo, kaip miško keleliu vištos krypuoja atgalios. Šį kart mažoji šiek tiek priekyje ir labai išdidi, o didžioji atsilikusi ir kiek pakritusi.
Katinas buvo geros širdies, todėl užjautė Perekšlę. Jam į galvą atėjo Džibrano mintis, kad vaikai tėvams nepriklauso, jie kaip strėlės paleistos iš lanko turi savo kelią. Lankui sunku pasilikti, kuomet strėlės lekia. Pajutęs jog visai surimtėjo, pilkis įsipylė pieno.