Istoriją apie įtariąją širšę
Vieną ankstų rytą tik prabudęs Pilarijus išgirdo keistą garsą - lyg kas trintųsi į jo trobelės sienas. Žvilgtelėjęs per langą jis pamatė senstelėjusią ir kaži ko tykojančią Širšę. Pastebėjusi katiną Širšė staigiai metėsi į šoną ir dingo, tačiau neužilgo ir vėl atsargiai ėmė slinkti pasieniais.
Pilarijus nusprendė laukti, kas bus. Nepraėjo nei pusvalandis, kaip Širšė pravėrė duris.
- Panelė Širšė - Geluonė, netekėjusi, 45 metų. Atėjau pasikalbėti apie tai, kaip sunku pasitikėti aplinkiniais.
Kadangi panelei labai sunkiai sekėsi pradėti, katinas nusprendė pasiteirauti, ar tai, kad jai sunku pasitikėti kitais, nėra kliūtis pasitikėti ir juo, Pilarijum? Juk nelengva atvirauti su tuo, ką pirmąkart matai. Geluonė pasijuto padrąsinta ir prasitarė, kad Pilarijus yra gal koks šeštas ar septintas psichoterapeutas, pas kurį ji bando ieškoti pagalbos, bet nesėkmingai. Taigi Pilarijui teko pasigilinti, kodėl jo kolegomis Širšė negalėjo pasitikėti.
- Tiesą sakant, aš nežinau, ar tikrai jie visi buvo psichoterapeutai, ar tik kokie apsišikė..., atsiprašau apsišaukėliai. Kartą nuėjau pas Pelėdą, regis psichologę, ir pasakiau, kad pasitikėti niekuo negalima, tai ji pasakė, kad aš galvoju neteisingai ir matau pasaulį iškreiptai, todėl tik apsisukau ir išėjau.
Katinas juto, kad panelė Širšė yra pažeidžiama ir nepasitikinti, todėl tik pasistengė ją palaikyti ir atjausti:
- Turėjot labai nusivilti. Aš manau, kad terapeutas turi tikėti tuo, kaip jūs matote ir išgyvenate savo patyrimą ir bent jau pabandyti suprasti dėl ko jums taip atrodo.
- Tuomet ilgai niekur nedrįsau rodytis, bet mane ėmė bjauriai apkalbinėti kaimynės, jos kikendavo man už nugaros dėl to, jog niekaip nesusirandu vyro, o juk aplink jokio padoraus širšino nei su žiburiu nerasi. Nuo tų plepalų ėmiau nemiegoti naktimis, todėl nukūriau pas terapeutą Vėžlį, tokį žymų gyvį su dideliais akiniais, tačiau jis pareiškė, kad mano problemos yra niekinės, ir jei aš dėl tokių niekų einu iš proto, tai ką daryčiau, jei tapčiau, pavyzdžiui, invalide?
- Turėjot ir vėl nusivilti. Manau, kad terapeutas paprastai nenuvertina patyrimo ar skausmo, kurį pacientas patiria.
- O Papūga, ta tai iš viso! Nuėjau pas ją, kai pusseserė Bitė išprašė mane iš savo namų, ir tai po to, kai aš jai tiek padėjau, tvarkiau namus, prižiūrėjau vaikus, viriau, skalbiau. Ponas Bitinas rodė jai mane pavyzdžiu... . Man buvo taip skaudu palikti tuos namus, o Papūga kažkodėl ėmė manęs klausinėti, ar nebuvo skaudu Bitei, kiek ji turi vaikų, kuo dirba ir dar kitokias nesąmones.
- Turbūt buvo labai pikta, manau, kad psichoterapeutas turėtų būti sutelkęs dėmesį ties jumis, ne ties jums reikšmingais žmonėmis;
- Dar daugiau, kai aš pasakiau, kad iki šiol negaliu Bitei atleisti, nes išvydama išvadino mane sena merga, tylia po šeimos pamatais besiknisančia gyvate, Papūga primygtinai sakė, jog turiu tai padaryti, nes tik taip išsivaduosiu nuo mane slegiančios pykčio naštos. Bet aš jaučiausi pažeminta ir įskaudinta.
- Be abejo, terapeutas paprastai nespaudžia, neverčia jūsų susitaikyti ar atleisti anksčiau laiko, kol jūs negalite to padaryti.
- Bet visai buvau abstulbus, kai gydytoja Lapė pasiteiravo ar negalėčiau jai sutvarkyti žemės dokumentų, mat aš dirbu žemėtvarkos skyriuje, ji netgi pasiūlė pratęsti pokalbį pas ją namie prie puodelio kavos! Atėjau visai ištąsytais nervais, o ji ėmė kloti savo turto dalybų su vyru problemas!
- Jūsų nepasitikėjimas suprantamas: paprastai psichoterapeutai nesistengia draugauti su paientais už psichoterapinės situacijos ribų ir nekalba su jumis apie savo asmenines problemas;
- Gražiausia tai buvo pas Šarką. Atėjau, kambarys pilnas žvakių, smilkalų, iš kart sparnai pastiro, užuodžiau klastą, todėl pareikalavau jos kvalifikacijos liudijimo. Ta kaip įsižeidė, kaip galiu mat ja abejoti! Po to visas miškas skambėjo, visi žinojo, kad ten buvau, gerai, kad dar nieko apie save nepasakiau.
- Tikrai, Jūs turit pilną teisę pamatyti terapeuto kvalifikaciją liudijančius dokumentus, - Pilarijus pamatė kaip Širšės-Geluonės akys nukrypo į sieną ant kurios, ačiū Dievui, kabojo katino sertifikatai. – Be to viskas kas vyksta terapiniame kambaryje yra ir turi būti konfidencialu. Dar daugiau, psichoterapeutas paprastai yra pasirengęs aptarti problemas, kurios atsiranda terapiniame ryšyje.
- Oi, man jau laikas, - staiga sujudo panelė Širšė, - užsukau tik patikrinti, koks čia naujas žiniuonis lizdą susisuko. Įsikūrėte neblogai ir pasišnekėjome žmoniškai, tik kažko man tas jūsų pilkas kailis įtartinas, lyg kažką slėptų... .
Geluonė prisimerkusi tyrinėjo Pilarijų, o šis nesipriešino. Jo patirtis bylojo, kad gyvūnai dažnai keičiantys terapeutus ilgai neužsibūna. Žinoma, labai svarbu žinoti, kaip turėtų kalbėtis „geras“ terapeutas, ir Pilarijus bandė tai pabrėžti pokalbio metu (žiūrėti paryškintą šriftą).
Jei Geluonė būtų pasidomėjus, jis būtų pridūręs dar kelis išmintingas L.Davis mintis, jog terapeutas paprastai yra pasirengęs išgirsti net ir labiausiai traumuojančias paciento istorijos dalis; skatina pacientą kurti palaikymo sistemą už psichoterapinės situacijos ribų; moko jį rūpintis savimi. Bet Geluonė jau traukė link durų slapčia vis tyrinėdama patalpas. Jos įtarumas buvo nepajudinamas, o kai jis toks stiprus, jo ir nereikia judinti. Ji buvo beveik tikra, kad Pilarijus yra užsimaskavęs po pilku kailiu žvalgas, tik dar nežinojo, kokiai slaptai tarnybai jį priskirti, bet tai ji išsiaiškins vėliau.
Išlydėjęs viešnią Pilarijus pasijuto nuvargęs, išsunktas tarsi korys.
- Ech, nelengva būti pichoterapeutu, - pamąstė katinas, geriausiai Širšės skonį nuplautų koks geras filmas ar kokteilis, kad ir „Kruvinoji Merė“, bet saulėtam rytui nei viena, nei kita netinka. Staiga į galvą atėjo puiki mintis: „Oi, eisiu aš ravėti pomidorų!” Kaip tarė, taip ir padarė. Po pusvalandžio pilka katino nugarėlė palaimingai šmėžavo tarp lysvių.